Bendra informacija  
LituanicaOnStamps
Saliu sarasas  
Teminiai rinkiniai  
Kontaktai  
Nuorodos  
Atsiliepimai  
free counters

Įžymūs žmonės

 

Julius Slovackis - (1809-1849), lenkų poetas. Gimė Kremenece (Ukrainoje). Jo tėvas Euzebijus Slovackis (1772-1814), gimnazijos mokytojas, 1811 m. buvo pakviestas dėstyti literatūros į Vilniaus universitetą, redagavo laikraštį „Kurier Litewski“ (Lietuvos pasiuntinys), bet netrukus mirė: jo kapas yra Rasų kapinėse. Šeima grįžo į Kremenecą. 1818 m.Slovackio motina ištekėjo už Augusto Bėcu ir vėl persikėlė Vilniun, kuriame būsimasis poetas lankė gimnaziją (1819— 1825).

Dar vaikystėje Slovackis susipažino su Adomu Mickevičiumi, tačiau vėliau tarp jų kilo konfliktas, kadangi Mickevičius itin neigiamai pavaizdavo Augustą Bėcu „Vėlinėse“. 1825 m. Slovackis pradėjo teisės studijas Vilniaus universitete. Baigęs 1828 m. išvyko iš Vilniaus ir jau niekada jo nebepamatė. Persikėlė į Varšuvą, po 1830 -1831 m. sukilimo emigravo, gyveno Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, aplankė Graikiją, Egiptą ir Šventąją Žemę. Dalyvavo lenkų emigrantų politinėje veikloje, rašė dramas (Balladyna, Lilla Weneda, Fantazy), poemas (Anhelli, Bieniowski), lyrinius eilėraščius. Laikomas antruoju lenkų romantizmo poetu po Mickevičiaus; jo kūryba yra ir europinio romantizmo ryškus puslapis. Mirė Paryžiuje džiova. 1929 m. jo palaikai pervežti į Krokuvą ir palaidoti Vavelyje šalia Mickevičiaus.

Kur kas mažiau susijęs su Vilniumi ir Lietuva negu Mickevičius, priskiriamas ne „lietuviškajai", bet „ukrainietiškajai" lenkų poezijos mokyklai, Slovackis vis dėlto nevengė lietuviškų temų ir motyvų. Pažymėtina jo drama „Mindowe“ (Mindaugas, 1829), „Lietuvių legiono daina" (1831). Viename iš geriausiųjų Slovackio veikalų - poemoje „Godzina mysli“ (Susimąstymo valanda, 1833), skirtoje nusižudžiusiam bičiuliui Ludwikui Spitznageliui (1803-1827), perteiktos romantiškos Vilniaus laikotarpio nuotaikos. Nors Slovackis tvirtino, jog Varšuva yra „nepalyginti gražesnė už Vilnių", literatūrologai įžiūri stiprų vilnietiško baroko poveikį jo stilistikai. Į lietuvių kalbą Slovackį vertė Vincas Kudirka, Petras Vaičiūnas, Juozas Kėkštas ir kiti.

Vilniuje (Pilies g. 22 kieme) yra Slovackio memorialinė lenta ir biustas ant gulbės sparnų, kuriuos įrengė Bėcu bute 1923-1934 m. gyvenęs Ferdynandas Ruščicas (biustą sukūrė Boleslovas Balzukevičius). Šalia yra ir langas, pro kurį įlėkęs žaibas užmušė Augustą Bėcu. Katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje, Slovackis sakėsi vaikystėje prisiekęs, jog iš Dievo „nieko neprašysiąs prieš mirtį, bet visko pareikalausiąs po mirties". Su jo atminimu siejasi Trakai (aprašyti poemoje Hugonas, 1829) ir Jašiūnai, kur jaunas poetas lankydavosi Sniadeckių dvare: jo pirmoji meilė buvo Andriejaus Sniadeckio dukra Liudvika (1802-1866).
Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"



*** *** ***



Vojciekas Boguslavskis
(1757-1829), lenkų aktorius, režisierius, dramaturgas. Gimė netoli Poznanės, vaidino Varšuvoje, Lvove, buvo Varšuvos teatro direktorius. Nesutikdamas su karaliaus Stanislovo Augusto rūmų estetikos taisyklėmis, persikėlė į Vilnių. 1785 m. įkūrė čia pirmą viešąjį teatrą, turėjusį dramos, operos ir baleto trupes, jam vadovavo. Pažindino vilniečius su Moljero, Voltero, Bemaršė, Lesingo, Šilerio veikalais, Cimarosos, Pičinio, Saljierio operomis, taip pat su vietos autorių pjesėmis. 1790 m. karalius liepė perkelti teatrą į Varšuvą. Boguslavskis dalyvavo 1794 m. sukilime, po jo išvyko į Austrijos valdomą Lvovą, paskui dirbo Varšuvoje, 1816 ir 1817 m. gastroliavo Vilniuje. Vadinamas lenkų teatro tėvu. Parašė dramų, operą "Krokuviečiai ir kalniečiai", daug vertė vaidino savo režisuotuose spektakliuose, dainavo boso partijas. Paliko atsiminimų, kuriuose pasakojama ir apie jo veiklą Vilniuje.
Nors Boguslavskio įsteigtas teatras persikėlė Varšuvon, Vilniuje teatro grupė neišnyko ir veikė ligi 1866 m. Boguslavskio laikais ji vaidino Oskerkų rūmuose Klaipėdos ir Vilniaus gatvių kampe (dabar jų nebėra), 1796-1810 m. - Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 41/9), vėliau - rotušėje.
Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"



*** *** ***


Jokūbas Jasinskis (1761-1794). 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas. 1773-1783 m. mokėsi Varšuvos karininkų mokykloje. Nuo 1790 m. Vilniaus karo inžinerijos mokyklos viršininkas, dėstė fortifikaciją. Priklausė sukilimo organizatorių radikaliąjam sparnui, ragino sekti jakobinų pavyzdžiu. 1794 m. balandzio 22-23 d. vadovavo Rusijos kariuomenes užimto Vilniaus išvadavimui. Rotušės aikštėje paskelbė Lietuvos sukilimo aktą. Sukilimo vyriausybės- Lietuvos tautinės aukščiausios tarybos – paskirtas Lietuvos sukilėliu ginkluotujų pajėgų vadu. Kai kure sukilimo vyriausybės nariai buvo nepatenkinti Jasinskio radikalumu, respublikoniškomis pažiūromis ir siekimu plėsti Lietuvos savarankiškumą. Jų spaudžiamas vyriausiasis Lenkijos ir LDK sukilėlių vadas T.Kosciuška gegužės 4 d. pašalino Jasinskį iš Lietuvos sukilėlių vado pareigų. Po birželio 25 d. vykusių Salų kautynių, kurioms Jasinskis vadovavo, išvyko į Varšuvą. Žuvo 1794 m. lapkričio 4 d. vadovaudamas Varšuvos priemesčio gynybai.
Šaltinis: A.Bumblausko „Senosios Lietuvos Istorija 1009-1795“ Per 1794 m. sukilimą Jokūbas Jasinskis šv.Kazimiero bažnyčioje Vilniuje buvo įkalinęs daugiau kaip tūkstantį rusų belaisvių. Vilniuje ir Kaune jo vardu pavadintos miesto gatvės.

*** *** ***

 

Tomas Vavžeckis(1754-1816) gimė Meikštuose, Ignalinos r., mirė ir palaidotas Vidžiuose (Baltarusijoje). Lietuvos ir Lenkijos politinis ir karinis veikėjas. Teisininkas. 1778, 1782, 1784 LDK Vyriausiojo tribunolo teisėjas. Ketverių metų seime (1788–1792) priklausė Patriotų partijai, su kitais parengė Gegužės trečiosios konstituciją. 1794 m. sukilėlių vyriausybių – Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos (1794.IV.24–VI.11), Tautinės aukščiausiosios tarybos (Varšuvoje, 1794 V.28–X.4) – narys. Nuo 1794.V.12 Žemaičių divizijos vadas, generolas leitenantas. Rinko lėšas ir organizvo karinius junginius kovoms Žemaitijoje ir Kuršiuose. Tadui Kosciuškai patekus į nelaisvę, sukilėlių vyriausiasis vadas. Rusijos kariuomenei užėmus Varšuvą, su likusiais kariuomenės likučiais traukėsi į pietus; Radošicuose (Kelcų vaivadija, Lenkija) paimtas į nelaisvę. Buvo kalinamas; 1796 m. Petro I-ojo amnestuotas ir išleistas į Lietuvą. Vėliau bendradarbiavo su tuometine valdžia ir netgi tapo Lenkijos teisingumo ministru. Ketverių metų seimo metu savo Kalvių dvare (Kaišiadorių r.) baudžiavinius santykius pakeitė sutartiniais; 1794 m. savo valstiečiams Rokiškių, Sevelionių, Kazokų, Būtkiemio, Plytninkų kaimų valstiečiams dovanojo asmens laisvę. 1807 m. lažo prievolę pakeitė činču. Tomo Vavžeckio ir jo žmonos Juzefos rūpesčiu 1800 - 1806 m. pastatyta dabartinė mūrinė Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Iš Niurkonių koplyčios atidarymo aprašymo matyti, jog koplyčią pastatė1794 metų sukilimo prieš rusus žemaičių divizijos vado, T.Kosciuškos įpėdinio Tomo Vavžeckio brolis, generolas Juozapas Vavžeckis. Niurkonių koplyčia yra Tomo Vavžeckio memorialas, pastatytas jo atminimui pagerbti. Tai ne tik architektūros, bet ir istorijos paminklas 1794 metų sukilimui-vienintelis, galima sakyti, visoje Lietuvoje. Vilniaus katedroje yra Tomo Vavžeckio memorialinė lenta.

 

 

*** *** ***

 

Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833)
- buvo žymiausias šios giminės atstovas - valstybės veikėjas, paskutinis LDK iždininkas, kompozitorius, literatas. Būdamas devyniolikos metų jis išrinktas į Seimą ir jame išbuvo dvi kadencijas. Vyriausybės pavedimu jis sudarė topografinį žemėlapį, kuriuo Žemaitija galutinai atribota nuo Prūsijos. 1790 m. jis buvo diplomatinis atstovas Hagoje. Svarbūs jo gyvenime 1794 metai, kai brendo T. Kosciuškos sukilimas. M. K. Oginskis aktyviai prisidėjo prie sukilimo organizavimo ir buvo paskirtas Lietuvos vyriausios Tautinės tarybos nariu, tuo pačiu Breslaujos, Švenčionėlių ir Ukmergės apskričių sukilėlių vadu. Tarybos posėdyje Vilniuje jis pasakė audringą kalbą, kurioje pabrėžė: „Tėvynės labui atiduodu savąją dalį - turtą, darbą ir gyvenimą.“ Sukilimui pralaimėjus, caras M. K. Oginskį nuteisė mirties bausme, tačiau jam pavyko pabėgti - jis išvyko į užsienį. Klajodamas užsienyje labai ilgėjosi Lietuvos. Tokio ilgesio įtakoje parašė savo garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“.
s

Laikas bėgo, pasikeitė Rusijoje carai. Atšilus politiniam klimatui, kompozitorius grįžo į Tėvynę. Jam buvo grąžinti sekvestruoti dvarai. Rietavo dvarą M. K. Oginskis nusipirko už 277600 sidabro rublių. Tuo būdu Rietavas tapo Oginskių nuosava valda. Rietave kunigaikštis lankydavosi retai - jo pagrindinė rezidencija buvo Zaliesėje (dab. Baltarusija) 1822 m., nusivylęs caro Aleksandro I grobikiška politika, M. K. Oginskis Rietavo valdas užrašė žmonai Marijai de Neri ir vaikams, o pats visam laikui išvyko į Italiją. Mirė jis 1833 m. Florencijoje. Vilniuje ir Plungėje jo vardu pavadintos miesto gatvės.

Informacija iš : http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Aukso_amzius.htm



 

*** *** ***



Jonas Čerskis (1845-1892). Gimė 1845 m. gegužės 15 d. Svolnoje (Baltarusija). 1857-59 m. mokėsi Vilniaus I-ojoje gimnazijoje, o 1859-63 m. - Vilniaus bajorų in-te. 1863 m. įsijungė į sukilimą, bet greit pateko į rusų nelaisvę. Buvo įkalintas Daugpilio tvirtovėje, nuteistas, paimtas į rekrutus ir išsiųstas į Sibirą. Vėliau dirbo ir tyrinėjo Rusijoje, Sibire. Už įvairius darbus apdovanotas Rusijos geografų draugijos sidabro bei aukso medaliais, vėliau gavęs valdžios leidimą persikėlė į S.Peterburgą. Paskelbė apie 100 mokslo darbų geologijos, archeologijos, zoologijos klausimais. Taip pat domėjosi paleontologija bei ornitologija.
J. Čerskio vardu pavadintas stiklasparnis drugys (Synanthedon čerskii), iškastinė žuvis (Osteolopis tscherskii), vėžiagyvis (Leperditia czerskii), amonitas (Polyptichites tscherskii), Čerskio arklys (nežinoma rūšis, rasta Jakutijoje), kalnagūbriai Užbaikalėje ir Jakutijoje, kalnų viršūnės Baikalo ežero šiaurės vakarų ir pietrytiniame krante, ugnikalnis Buriatijoje, miestas Jakutijoje. Didžiausias jo nuopelnas - Baikalo geologinės struktūros išaiškinimas. J. Čerskis atliko pirmąjį Sibiro sintetinį geologinį pjūvį nuo Baikalo iki Uralo.
Apie J.Čerskį yra parašyta apie 200 darbų. Keli jų publikuoti lietuvių kalba. J. Čerskio vardu pavadinta gatvė Vilniuje, Kairėnų mikrorajone.
Mirė ekspedicijos metu 1892 m. birželio 25 d. Palaidotas Kolymoje, prie Omolon upės žiočių.


*** *** ***


Stanislovas Moniuška (1819-1972), lenkų kompozitorius. Gimė netoli Minsko, mokėsi Varšuvoje ir Berlyne. 1840 m. vedęs vilnietę apsigyveno Vilniuje, kur lankydavosi ir anksčiau. Ligi 1842 m. buvo Šv.Jono bažnyčios vargoninkas. Privačiai mokė musikos, dirigavo teatro orkestrui, rūpinosi muzikinės literatūros leidimu. Sukūrė daug operečių ir vodevilių Vilniaus teatrui, apie 300 dainų, 4 Aušros vartų litanijas. 1846 m. parašė operą "Halka", kuri buvo pastatyta Vilniuje 1848 m. (koncertinė versija) ir 1854 m. (sceninė versija); Varšuvoje jos ilgai nepraleido cenzūra. Trejus metus koncertavo Druskininkuose. 1858 m. persikėlė iš Vilniaus i Varšuvą, ten gyveno ligi mirties. 1862-1865 m. sukūrė antrąją garsią operą "Baisusis dvaras".
Moniuška laikomas antruoju reikšmingiausiu lenkų kompozitoriumi romantiku (po Frederiko Šopeno), jo operos populiarios ligi šiol. Kūryboje ryškūs regioniniai - baltarusiški ir lietuviški - motyvai.

Moniuškos žodžiais tariant, tai, "kas tautiška, regioniška, čionykštiška, tai, kas yra mūsų vaikiškų prisiminimų aidas, niekad nesiliaus patikti tame krašte gimusiems ir užaugusiems".

Lietuviška tematika parašyta jo baladė "Trys Budriai"(Adomo Mickevičiaus žodžiai), mitologinės kantatos "Milda" ir "Nijolė"(Juzefo Ignaco Kraševskio žodžiai), dainos Liudviko Kondratavičiaus žodžiais ir kt.

Vilniuje Moniuška gyveno Vokiečių g. 26, koncertuodavo Riomerių namuose (Bokšto g. 10). Skvere prie Šv.Kotrynos bažnyčios stovi jo biustas (skulpt. Boleslovas Balzukevičius,1922). Tam biustui panaudotas 1915 m. išgabento į Rusiją Aleksandro Puškino paminklo postamentas.
Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"


 

*** *** ***

Lelevelis Joakimas (1786-1861), lenkų istorikas, politinis veikėjas. Gimė Varšuvoje. Studijavo Vilniaus univer­sitete (1804-1808) - daugiausia klasikine filologiją pas Gotfrydą Ernes­ tą Grodeką; daktaratą gavo be egzaminų. 1815-1818 ir 1822-1824 m. dėstė Vilniaus universitete visuotine istoriją; į jo pirmąją paskaitą 1822 m. susirinko pusantro tūkstančio klausytojų. 1815-1817 m. jis redagavo žurnalą Tygodnik Vilenski (Vilniaus savaitraštis), bet laikėsi atokiai nuo Šubravcų (Nenaudėlių) draugijos, nesutikdamas su humoristiniu jos veiklos stiliumi. Lelevelio kursai atitiko romantikų pasaulėžiūrą ir darė didžiulį poveikį studentams, ypač Adomui Mickevičiui bei jo draugams filomatams. Dėl filomatų ir filaretų bylos pašalintas iš universiteto.
Apsigyvenęs Varšuvoje, Lelevelis ligi 1830 m. paskelbė apie 150 mokslinių darbų iš istorijos srities. Laikėsi novatoriškų pozicijų, domėjosi plačiųjų sluoksnių materialine ir dvasine kultūra, lyginamaisiais tyrimais. Gynė demokratinius ir respublikoniškus idealus. Vienas iš numiz matikos mokslo pagrindėjų. Ragino lietuvius studijuoti savo kalbą ir istoriją, siūlė apvalyti Lietuvos praeitį nuo Palemono ir panašių legendų, bet sutiko, kad lietuviai gali būti kilę iš herulų. Turėjo ryšių su Dionizu Poška ir Simonu Stanevičiumi (pastarasis buvo Lelevelio studentas).
Lenkijos karalystės seimo narys (1829-1831), Lelevelis per 1830-1831 m. sukilimą įėjo į sukilėlių vyriausybę kaip tikėjimo reikalų ir švietimo ministras. Kreipimuisi į rusų kareivius sukūrė šūkį „Už mūsų ir jūsų laisvę". 1831 m. pasitraukęs į Paryžių, tapo lenkų emigracijos kairiojo sparno vadovu. 1833 m. prancūzų vyriausybė ištrėmė jį į Belgiją (Lelevelis demonstratyviai delsė išvykti, kai kurias kelio dalis ėjo pėsčias). Ligi mirties gyveno Briuselyje, palaikydamas ryšius su įvairio mis radikaliomis grupuotėmis (masonais, karbonarais), rusų revoliucionieriais Aleksandru Gercenu, Michailu Bakuninu. Bendravo su Karlu Marxu ir Friedrichu Engelsu, nors komunizmo šalininkas nebuvo. Vėlyvieji Lelevelio istoriniai darbai, sunkaus stiliaus ir ne visada nusisekę, toliau plėtoja demokratines koncepcijas. 1859 m. Lelevelis paskelbė Ghillebert'o de Lannoy kelionės užrašus.
Mirė Paryžiuje, buvo palaidotas Monmartro kapinėse, bet 1929 m. jo palaikai perkelti į Vilniaus Rasų kapines. Testamentu paliko Vilniaus
universitetui (kai jis bus atkurtas) savo biblioteką ir itin vertingą žemė­lapių kolekciją, kurias universitetas gavo 1926 m. Dalis to Lelevelio palikimo saugoma jo vardo salėje.
Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"

*** *** ***


Juzefas Ignacas Kraševskis (1812-1887) rašytojas. Gimė Varšuvoje, studijavo literatūrą Vilniaus universitete (1829-1830). Už dalyvavimą sukilimo rengime, pažintį su Joachimu Leleveliu kalintas (1830-1832). Kalėjimo ir policijos priežiūros laiką panaudojo Vilniaus istorijos studijoms. Nuo 1838 m. gyveno daugiausia Ukrainoje (Voluinėje), nuo 1860 m. - Varšuvoje. 1863 m. emigravo į Drezdeną. Keliolika metų bendradarbiavo su prancūzų žvalgyba, teikdamas jai žinių apie Prūsijos karinius pasirengimus. Už tai 1883 m. buvo suimtas; kancleris Otto von Bismarckas reikalavo Kraševskiui griežtos bausmės, bet teismas, atsižvelgęs į jo veiklos idėjinius motyvus, nuteisė jį tik pusketvirtų metų kalėti ir 1885 m. paleido atostogų, iš kurių jis į Vokietiją negrįžo. Mirė Ženevoje, palaidotas Krokuvoje.
Kraševskis buvo vienas produktyviausių pasaulio rašytojų. Jo raštai sudaro apie 600 tomų (iš jų 223 romanai). Paliko poezijos, publicistikos, dramų, bet vertinami ir perleidžiami pirmiausia jo istoriniai romanai, kurių yra devyniasdešimt keturi. Užsiėmė ir tapyba.
Gyvendamas Vilniuje, taip pat vėliau Kraševskis domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kultūra ir tautosaka. Rašė eiles Lietuvos istorijos temomis. Bendradarbiavo Vilniaus periodikoje, leido čia mokslo, literatūros ir meno žurnalą Athenaeum (1841-1851). Palaikė ryšius su Mikalojumi Akelaičiu, Vladislovu Dembskiu, Liudviku Jucevičiumi,Andriumi Višteliu. Parašė monografiją Wilno od początkow jego do roku 1740 {Vilnius nuo jo pradžios ligi 1740 metų, 4 t., 1838-1842), veikalą Litwa staroiytna {Senovės Lietuva, 2 t., 1847-1850), į kurį įtraukė per 400 lietuviškų patarlių ir priežodžių bei savo studiją apie lietuvių liaudies dainas. Lietuviškos tematikos jo pirmasis romanas Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia (1833), istorinis romanas Kunigas (1882, liet. 1887,1908,1958) ir kt. Beje,Kunigo motyvais dramą Pilėnų kunigaikštis sukūrė Marcelinas Šikšnys. j
Ypatingo lietuvių dėmesio sulaukė Kraševskio poetinė trilogija Anafielas (1840-1845), ypač jos pirmoji dalis Witolorauda (Vitolio rauda) -lietuviško mitologinio epo bandymas. Vitolio raudos fragmentą „Žalčio motė" išvertė Karolina Praniauskaitė (1858), visą Vitolio raudą - Andrius Vištelis (1881-1882), vėliau dar Faustas Kirša, Povilas Gaučys. Lenkų literatūroje tas veikalas buvo netrukus užmirštas, tačiau lietuviškai liko plačiai skaitomas ir mėgstamas. Jurgis Miksas Aušroje vadino jį lietuvių Iliada, Odisėja, Eneida ir net Biblija, taip piktindamas Lietuvos kunigus. Vitolio raudą iliustravo Vincas Smakauskas, Kunigą - Mykolas Elvyros Andriolis, muziką Vitolio raudai parašė Stanislovas Moniuška. Į lietuvių kalbą išversta ir kitų Kraševskio kūrinių, paskelbta jo korespondencija su lietuvių kultūrininkais (1992).

Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"

*** *** ***


Andriejus Sniadeckis (1768-1838), lenkų mokslininkas, Jano Sniadeckio jaunesnysis brolis. Gimė vakarų Lenkijoje, netoli Poznanės. Studijavo Krokuvoje, Pavijoje, Edinburge. 1797-1832 m. Vilniaus universiteto profesorius; dėstė chemiją, farmaciją, mediciną, įrengė chemijos laboratoriją. Rėmė slaptas Filomatų ir Filaretų draugijas. Uždarius universitetą, tęsė darbą Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijoje. Buvo žymus gydytojas praktikas. Mirė Vilniuje, palaidotas Barinskių dvare Jašiūnuose.
Parasė pirmąjį Lietuvoje chemijos vadovėlį lenkų kalba (1800). Polemizavo su novatoriškomis Johno Daltono ir Jonso Jacobo Berzeliuso teorijomis, nors šiaip jo chemijos darbai yra aukšto lygmens. Uralo platinos rudoje atrado naują elementą vestį (1808), bet Paryžiaus akademija to atradimo nepatvirtino; manoma, kad vestis yra tas pat, kas 1844 m. atrastas rutenis. Daug dirbo biologijos ir biochemijos srityje. Sniadeckio studija Teoria jestestw organicznych (Organiniu kilnif teorija, 1804-1811), išversta į prancūzų, vokiečių ir rusų kalbas, yra vienas pirmujų pasaulyje teorinės biologijos ir biochemijos vadovėlių. Jame nagrinėjami organizmo ir aplinkos tarpusavio sąveikos, fotosintezės, medžiagų apykaitos procesai. Pripažindamas vitalizmo teoriją ir rūšrių nekintamumo koncepciją, Sniadeckis laikė, kad rūšys atsirado tarn tikra eilės tvarka ir kad išoriniai veiksniai daro joms įtaką. Propagavo higieną, dietetiką, fizinį lavinimą, buvo Lietuvos pediatrijos pradininkas. Filosofijoje, kaip ir jo brolis Janas, sekė prancūzų švietejais ir skotų „sveiko proto" mokykla; priėme ir kai kuriuos kantizmo elementus.
Vienas žymiausių šviečiamojo periodo Vilniaus protų, daugeliu atžvilgiu pranokęs savo epochos mokslą, Andriejus Sniadeckis dalyvavo ir miesto visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Buvo vienas Dziennik Wilenski (Vilniaus žurnalo) steigėjų ir redaktorių (1805-1806, 1815). Prisidėjo prie Vilniaus medicinos draugijos įkurimo (1805), buvo jos pirmasis pirmininkas. Taip pat dalyvavo steigiant Šubravcų (Nenaudėlių) draugiją, nuo 1819 m. jai vadovavo. Tos draugijos laikraštyje Wtadomoki Brukowe (Gatvės žinios) spausdino satyrinių feljetonų ciklą Prozniacko-fibzoficzna podroz po bruku (Dykinėtojo filosofiška kelionė gatvės grindiniu, 1818-1821), kuriam įtaką padarė anglų humoristas Lawrence'as Sterne'as. Pasirašinejo Sotvaru, paėmęs tą vardą is Jono Lasickio žemaitiškų dievų sąrašo.
Vilniuje gyveno vad. Franko namuose (Didžioji g. 1/2), skaitė paskaitas Chemijos kolegijos rūmų apskritojoje salėje (A. Volano g. 2/7).

*** *** ***

Janas Sniadeckis (1756-1830), lenkų mokslininkas, Andriejaus Sniadeckio brolis. Gimė netoli Poznanės, studijavo matematiką ir filosofiją Krokuvos universitete, tobulinosi Vakarų Europoje (taip pat ir pas žymiausius tos epochos astronomus - Pierre'o Laplace'ą Prancuzijoje ir Williamą Herschelį Anglijoje). Krokuvos universiteto profesorius (1781-1803). Dirbo Edukacinėje komisijoje. Dalyvavo 1794 m. sukilime. 1806 m. persikėlęs j Vilnių, tapo Martyno Počobuto įpėdiniu - ligi 1825 m. dėstė astronomiją ir buvo observatorijos direktorius, 1807-1815 m. - ir universiteto rektorius. 1808 m. išrinktas į Petrapilio mokslų akademiją. Su jo vardu siejasi universiteto aukso amžius. Napoleonas I buvo paskyręs Janą Sniadeckį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės komisiją, kur jis vadovavo švietimui. 1817 m. Sniadeckis - vienas is Šubravcu (Nenaudelių) draugijos steigėjų. Senatvėje gyveno savo giminaičių Balinskių dvare Jašiūnuose, ten mirė ir palaidotas.
Janas Sniadeckis buvo budingas XVIII a. švietėjas bei racionalistas. Jis turi didelių nuopelnų kaip astronomas: Vilniuje stebėjo Saulę, Mėnulį, planetas, kometas, užtemimus, nepriklausomai nuo Heinricho Wilhelmo Olberso atrado antrajį pagal didumą Paladės asteroidą (1802). Bendradarbiaudamas su Karaliaučiaus astronomu Friedrichu Wilhelmu Besseliu, nustatė Karaliaučiaus ir Vilniaus geografinių ilgumų skirtumą. Parašė geografijos ir meteorologijos studijų. Matematikoje ypač domėjosi tikimybių ir lošimų teorija. Vilniaus laikotarpiu rašė ir filosofijos veikalų: Filozofia umyslu ludzkiego (Žmogaus proto filosofija, 1821, ir kt.). Buvo deistas, empirikas, indukcinio pažinimo propaguotojas, griežtas Immanuelio Kanto priešininkas. Iš klasicizmo pozicijų ginčijosi su romantikais - už tai jį pašiepė Adomas Mickevičius.
Vilniaus universitetą Sniadeckis pavertė lenkišku. Lietuvių tautinių aspiracijų, jo laikais dar silpnų, jis nesuprato ir nerėmė, bet universite¬to suklestėjimas jo laikais netiesiogiai prisidėjo ir prie lietuvių kultūros kilimo.
Sniadeckio vardu pavadintas 43 km skersmens krateris nematomoje Mėnulio pusėje. Abiejų brolių atminimą ženklina asteroidas Sniadeckia.
Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"

*** *** ***

 

Gabrielius Narutavičius (1865 m. kovo 17 d.Brevikių dvare (Telšių valsčius) - žuvo 1922 m. gruodžio 16 d. Varšuvoje)



Gimė dvare, kuris nuo senų laikų priklausė senai Žemaičių bajorų giminei Noručiams. Jie 1413 m., Horodlės aktais gavę herbą, pavardę pakeitė į Narutowicz. Didžiają gyvenimo dali praleido Šveicarijoje kaip akademijos profesorius ir mokytojas. Buvo dviejų Lenkijos vyriausybių vešųjų darbų ministras, vėliau užsienio reikalų ministras kitose vyriausybėse.
1922 m. gruodžio 9 d. išrinktas į Lenkijos prezidentus. Gruodžio 11 d. priėmė priesaiką.

Iš kart po rinkimų politiniai priešininkai prieš jį pradėjo plačią puolimo kompaniją, kaltindami ateizmu, priklausymu masonams bei valdžios paėmimu mažumos balsais. Dar po kelių dienų, 16 gruodžio, pasikėsinimo metu buvo nušautas. Jo brolis Stanislovas Narutavičius (1862 m. rugsėjo 2 d. Brevikių dvare (Telšių valsčius) – 1932 m. gruodžio 31 d. Kaune) - teisininkas, Lietuvos politinis veikėjas.
1905 m. revoliucijos dalyvis, Vilniaus Didžiajame seime atstovavo Alsėdžius, reikalavo nusavinti dvarininkų žemes. Kandidatavo į IV Valstybės Dūmą. 1915 - 1918 m. apylinkių valstiečius gynė nuo vokiškųjų okupantų. 1917 m. išrinktas į Vilniaus konferencijos organizacinį komitetą, konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras.

*** *** ***


Faustina - šv.,tikr.Helena Kovalska (1905-1938), vienuolė, mistikė. Gimė Lodzės apylinkėse, sodiečių šeimoje. Buvo samdinė, tarnaitė, dirbo parduotuvėjė. Norėjo stoti į vienuolyną, nors tėvai tam priešinosi; 1925 m. ją Varšuvoje priglaudė Gailestingosios Dievo Motinos seserys. 1926 m. ji priėmė įžadus ir gavo Marijos Faustinos vardą. Dirbo vienuolyno virtuvėje, atlikdavo kitus apyvokos darbus. 1931 m. Plocke patyrė Jėzaus viziją.
1933-1936 m. Faustina praleido Vilniuje, kuriame buvo apsilankius jau 1929 m. Gyveno Antakalnyje, Magdaliečių (Gailestingosios Dievo Motinos) kongregacijos namuose (Vinco Grybo g. 29a, netoli Trinitorių bažnyčios). Dažnai lankė Šv.Mykolo bažnyčią. Magdalietės globojo buvusias kalines, prostitutes, auklėjo nuteistas nepilnametes; po karo jos išvyko iš Vilniaus į Lenkiją.
Vilniuje Faustina kreipėsi į dailininką Eugeniušą Kazimirovskį (1873-1939), prašydama nutapyti Jėzų pagal jos viziją. Tas paveikslas ("Dievo Gailestingumas",1934), kuriam dabar skirta speciali šventovė šalia Dominikonų bažnyčios, yra žinomas visame katalikų pasaylyje, nors Faustina sakė, jog jis neprilygsta jos regėjimui. 1934 m. spalio 26 d. Faustinos vizija pasikartojo Vilniuje. Ji kreipėsi į vyskupą Romualdą Jalbžykovskį, sakydama, kad Jėzus geidžia, jog būtų įkurta nauja kongregacija. Pritarimo Faustina sulaukė ne iš karto. 1936 m. ji buvo iškeldinta iš Vilniaus ir netrukus mirė Krokuvoje džiova.
Popiežius Jonas Paulius II paskelbė Faustiną palaimintąja (1993) ir šventąja (2000). Ji yra Dievo Gailestingumo kulto pradininkė. Šventė - spalio 5 d. Vilniuje rašytas jos dienoraštis (lietuviškai išleistas 2005 m.) laikomas vienu įžymiausių katalikiškojo misticizmo veikalų.

Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"

 

*** *** ***

Olegas Truchanas (1923-1972) gimė Šiauliuose. Čia prabėgo jo jaunystė. Vokiečių okupacijos metais baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Pasakojama, kad vėliau dirbo rezistenciniame lietuvių pogrindyje. 1945 m. rusams vėl okupavus Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją, Miuncheną. Buvo įstojęs į universitetą studijuoti teisę, bet kartu su kitais studentais pakliuvo į perkeltųjų asmenų stovyklą. 1948 m. išvyko į Tasmaniją.
Tasmanijoje O.Truchanas išgarsėjo kaip keliautojas, gamtos tyrinėtojas ir geografas. Pirmiausia pagal tuometinę tvarką turėjo du metus atidirbti gamykloje ar dirbti viešuosius darbus. Jis dirbo Hobarto gamykloje (Electrolitic Zinc Company ) stumdydamas vagonėlius surūdijusiais bėgiais. Po tokio katorgiško darbo pasiilsėdavo fotografuodamas Tasmanijos laukinę gamtą. Iš pradžių darydamas juodai-baltas nuotraukas, vėliau spalvotas. Jis buvo vienas iš pirmųjų europiečių, suvokusių nepaprastą Tasmanijos laukinės gamtos grožį. 1958 m. jis baidare perplaukė Serpentino ir Gordono upes, kur dar nebuvo europiečiai keliavę. Su specialiai įrengta baidare be irklų įveikė Gordono upės siaurus tarpeklius, slenksčius, uolas bei sūkurius. Olegas Truchanas visą savo gyvenimą paaukojo Tasmanijos gamtai išsaugoti. Jo nuotraukos padėjo daugeliui tūkstančių žmonių suvokti, koks nuostabus grožis yra šalia jų irk ad jis būtinai turi būti išsaugotas.

Kovai už gamtą O.Truchanas turėjo tik vieną ginklą – fotoaparatą, kurio pagalba jis kovojo už tai visą gyvenimą. Olegas Truchanas tragiškai žuvo tyrinėdamas Gordono upę 1972 metų sausio 6 d. Kūną surado jo ilgametis kolega ir draugas Peteris Dombrovskis. Jo kūnas buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti virš Gordono upės. Siekdami pagerbti o.Truchano atminimą, Šiaulių apskrities P.Višinskio viešoji biblioteka ir Ekslibriso muziejus bibliotekoje 2000 metų spalio 26 d. surengė prisiminimų vakarą. Šiame renginyje dalyvavo iš Australijos atvykusi keliautojo žmona Melva Truchanas ir Indijoje gyvenenti jo dukra Anita Truchanas. Renginio metu buvo atidaryta paroda “In memoriam. Olegas Truchanas 1923-1972”, kurioje buvo eksponuojamos jo padarytos nuotraukos iš kelionių, vaizdai iš jo šeimos ir artimųjų gyvenimo. Renginio metu buvo rodomas Australijoje sukurtas videofilmas “The Spirit of Olegas”, demonstruojamos o.Truchano skaidrės apie Tasmanijos gamtos grožį.
Kartu su pašto ženklu buvo išleista ir kartmaksimumas, kuriam taip pat panaudota Olego Truchano fotografija.

Tekstas: A.Jankauskas, biuletenis “PhilLit No.35 2004/2” http://www1.omnitel.net/lituanica/phillit/no35.htm

 

*** *** ***

 


Pranciškus Žvirka (1895-1932), lenkų lakūnas. Gimė Švenčionyse, gimnaziją baigė Vilniuje. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, vėliau - lenkų aviacijos pulke. Nuo 1924 m. dalyvavo lėktuvų varžybose. 1929 m. drauge su Stanislovu Vigura (1901-1932) apskrido Europą, įveikęs 5 tūkst. kilometrų maršrutu Varšuva-Erfurtas-Paryžius-Barselona-Venecija-Varšuva.
Tais pačiais metais pasiekė II kategorijos lėktuvų pasaulinį aukščio rekordą (4004 m). 1931 m. dalyvavo aviacijos ralyje per Ryga ligi Talino. 1932 m. drauge su S.Vigura žuvo lėktuvo katastrofoje netoli Prahos. Žvirkos vardu pavadinta gatvė Vilniuje.
Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"

 

 






*** *** ***

 

Pranciškus Skorina (1490-1551) - jo portretas ir asmeninis herbas SSRS bei Baltarusijos pašto ženkluose.

Jo kaip spaustuvininko darbo laikotarpis Vilniuje taip pat pažymėtas viename iš Baltarusijos keturių pašto ženklų serijoje.


Skorina gimė Polocke (Polack), anais laikais žymiame prekybos centro mieste, pirklių šeimoje. Skorina pasiekė aukštą humanistinį išsilavinimą. Jis studijavo Krokuvos (Krakow) universitete, kur 1506 m. gavo laisvųjų mokslų bakalauro laipsnį (laisvieji menai, arba mokslai, buvo septyni: gramatika, logika, retorika, muzika, aritmetika, geometrija ir astronomija). Vėliau jis įsigijo laisvųjų mokslų daktaro laipsnį, apkeliavo daugelį Europos šalių. 1512 m. Italijoje, Paduvos (Padova) universitete, gavo dar medicinos daktaro laipsnį ir nuo to laiko vadino save laisvųjų mokslų ir medicinos daktaru. Paskui jis atvyko į Prahą (Praha), žymų slavų kultūros centrą, kuriame tebebuvo gyvos Jano Huso tradicijos, plito humanizmo idėjos. Čia Skorina turtingų Vilniaus miestiečių padedamas, 1517 m. įkūrė spaustuvę. Joje išspausdino "Psalmyną" (1517 m.) ir "Rusų bibliją" - Senojo Testamento 22 knygas (1518 - 1519 m.).

Tuos kuklius ir patogius, mažo formato ir pigius, tačiau labai skoningai apipavidalintus leidinius Skorina skyrė liaudžiai šviesti - paprastiems žmonėms gerai pamokyti. 1519 m. Skorina išvyko iš Prahos ir sugrįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, atsigabendamas su savimi spaustuvės reikmenis ir popieriaus atsargas. Vilniaus burmistro Jokūbo Babičiaus namuose jis įkūrė pirmąją spaustuvę Lietuvoje. 1525 m. šioje spaustuvėje išspausdino ir pirmąsias knygas - "Apaštalas" ir "Mažoji kelionių knygutė". Pirmąjį leidinį sudarė vadinamieji apaštalų laiškai iš Naujojo Testamento, o antrąjį - psalmių ir įvairių didaktinių pamokymų rinkinys. 1530 m. po Vilniaus gaisro, sunaikinusio didelę dalį miesto, o kartu, matyt, ir spaustuvę, Skorina išvyko į Karaliaučių, kur tikėjosi gauti paramos iš kunigaikščio Albrechto. Tačiau atkurti Vilniuje spaustuvę ir atgaivinti knygų leidybą jam nepavyko. Apie tolimesnį Skorinos gyvenimą mažai kas težinoma. Jo leidiniai pasižymėjo aukšta spaudos technika, poligrafine kultūra: aiškiu ir stilingu šriftu, turtinga ornamentika (vinjetėmis, inicialais), puikiomis graviūromis. Jie buvo plačiai skaitomi, skatino ir kitus rūpintis knygų leidimu. Skorinos leidiniai pradėjo knygų spausdinimo tradiciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Informacija iš:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Pranci%C5%A1kus_Skorina



Baltarusijos valstybiniai apdovanojimai. Pranciškaus Skorinos ordinas ir medalis.


 

*** *** ***


Radvila Juodasis (Nicolaus VI Radziwil Niger, D.G.Dux in Ołyka, Nieswiez et Kleck, S.R.I. Princeps, 1515-1565), pirmasis Nesvyžiaus ir Olykos kunigaikštis, LDK kancleris, Livonijos vietininkas, Vilniaus vaivada . Radvilo Rudojo ir Barboros Radvilaitės pusbrolis. XVI a. vidurio Lietuvos istorija neįsivaizduojama be Mikalojaus Radvilos Juodojo vardo. Radvilų giminė iš didikų išsiskyrė galybe, o Mikalojus Juodasis, kurio pravardę lėmė anglies spalvos plaukai, iš savo giminės – įgytu svoriu ir nuveiktais darbais. Būdamas 27-erių, Mikalojus Radvila Juodasis faktiškai išsikovojo rūmų maršalkos vardą ir įsitraukė į politinį gyvenimą.
1544 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Senasis užleido Lietuvos sostą savo sūnui, 24-erių metų Zigmantui Augustui. Protingas ir penkeriais metais vyresnis už Zigmantą Augustą rūmų maršalka Mikalojus Juodasis tvarkė jaunojo valdovo aplinką, galėjo su juo artimai bendrauti ir darė didžiulę įtaką.
Sumaniai pasinaudojęs savo padėtimi, Mikalojus Radvila Juodasis tapo nepakeičiamu didžiojo kunigaikščio favoritu, netrukus buvo paskirtas didžiuoju maršalka. Radvilų įtaką Vilniaus dvare itin sustiprino viena meilės istorija. Tai Barboros Goštautienes ir Zigmanto Augusto meiles istorija kuri 1547 m. vasara baigėsi Barboros Radvilaitės ir Zigmanto Augusto vedybomis nebe Mikalojįų Radvilų– Juodojo ir Barboros brolio Rudojo įtakos.
1550 m. Mikalojus Radvila Juodasis tapo kancleriu, 1551 m. – Vilniaus vaivada ir ėmė lemti valstybės politinį gyvenimą. Mikalojus Radvila Juodasis stiprino Lietuvos valstybę, daug pasidarbavo tam, kad Livonija pripažintų Lietuvos protektoratą, o 1561 m. prisijungtų prie jos kaip autonominė provincija. Tačiau stiprėjant Rusijos puolimui, Lietuva buvo priversta pradėti derybas dėl unijos su Lenkija. Tai, kad 1564 m. tarpinio susitarimo formuluotės dar nereiškė Lietuvos prijungimo, bene didžiausias buvo Mikalojaus Radvilos Juodojo iškalbos ir geležinės savitvardos nuopelnas. Derybų metu jis net pareiškė, kad greičiau leisiąs nudegti savo rankai, nei pasirašysiąs nepalankią savajai valstybei sutartį. Nuo šios tragiškos prievolės jį išvadavo netikėta mirtis 1655 m. gegužės 28 d. 2004 m tyrinėjant buvusios Dubingių evangelikų – reformatų bažnyčios vietą surasti perlaidotų, garbingiausioje bažnyčios vietoje paslėptų asmenų palaikai. Tarp jų – ir Mikalojaus Radvilos Juodojo.
Budamas pirmuoju Nesvyžiaus ir Olykos kunigaikščiu turėjo dvarus Nesvyžiuje.


Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų rūmai garsėjo didelėmis paveikslų kolekcijomis. Vieną tokių paveikslų galerijų, kurią sudarė užsienio ir vietos dailininkų sukurti įvairių žanrų paveikslai, Nesvyžiuje ir turėjo Lietuvos didikai Radvilos. Šį rinkinį jie formavo daug metų, pasenusius paveikslus pakeisdavo naujomis kopijomis. Radvilos sukaupė didelį savo šeimos portretų rinkinį, kurį labai vertino. XVIII a. Nesvyžiaus rinkinyje buvo apie 1000 paveikslų.

Informacijos šaltiniai:
Edvardo Gudavičiaus "Lietuvos istorija"
http://www.bernardinai.lt/index.php?-1788548502


Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė:


Radvilų herbas - juodasis erelis - Biržų miesto herbe

Mikalojus Radvila Rudasis

 

*** *** ***

 

Leonas Sapiega (1557-1633) - LDK valstybės politinis veikėjas. Kilęs iš Vitebsko didikų. Mokėsi Nesvyžiuje, studijavo istoriją ir senąsias kalbas Leipcigo un-te. 1580 m. buvo išrinktas į LDK seimą, 1581—1585 m. seimo sekretorius, 1585—1589 m. pakancleris, 1589—1621 m. kancleris, nuo 1621 m. Vilniaus vaivada, o nuo 1625 m.— LDK didysis etmonas. Vienas iš LDK Vyriausiojo tribunolo įsteigėjų. L. Sapiega propagavo ir įgyvendino teisinės valstybės idėją, artimą Aristotelio ir Cicerono valstybės ir teisės koncepcijoms. Pasižymėjo pažangiomis renesansinėmis patriotinėmis pažiūromis ir religine tolerancija. Vadovavo 14 didikų komisijai, sudarytai parengti III Lietuvos Statutą. Pats ėmėsi jo darbų, rūpinosi išspausdinimu.

III Lietuvos Statutą (1588) L. Sapiega išleido su savo dedikacija ,,Š v i e-s i a u s i a j a m Viešpačiui... Zigmantui III" ir prakalba, skirta ,,Visiems luomams visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje". Tai puikūs literatūriniai šio žanro kūriniai, parodantys autoriaus erudiciją bei aukštą Renesanso epochos humanistinę kultūrą. L. Sapiegos mintys pažangios, demokratiškos bei aktualios fenomenalia valstybės ir individo laisvės samprata. Skelbdamas visų LDK valstybės piliečių laisvę ir lygybę įstatymo akivaizdoje, L. Sapiega visiems laikams nusipelnė Lietuvos Solono bei šventosios teisės sargybinio vardą, o išleidęs Statutą, pastatė tvirčiausią teisėtvarkos paminklą Lietuvoje.
Informacija: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=883&p_d=9893&p_k=1&p_b=3980

 

*** *** ***


Kazimieras Simonavičius (apie 1600 - apie 1651) - artilerijos inžinierius, raketų išradėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras ir karininkas.
Kazimieras Simonavičius gimė Raseinių krašte, studijavo Vilniaus universitete (baigė magistro laipsniu 1651 m. birželio 19 d.). Taip pat tarnavo Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės artilerijoje, dalyvavo kovose su Maskva, totoriais ir kazokais. Apie 1645 metus Vladislovas Vaza skyrė lėšų gilinti žinioms Olandijoje, kur K. Simonavičius dalyvavo tvirtovių kautynėse, susipažino su artilerijos bei karybos naujovėmis. 1648 metais grįžo į Abiejų Tautų Respubliką, kur buvo paskirtas vyriausiojo artilerijos vado pavaduotoju.
1648 metais Simonavičius išvyko į Olandiją, kur baigė rašyti ir 1650 metais Amsterdame išleido veikalą "Didysis artilerijos menas" (Artis Magnae Artilleriae), kuris buvo išverstas į prancūzų, vokiečių, anglų kalbas, bei išgarsėjo visoje Europoje. Veikalą sudarė 5 knygos. Veikale pirmą kartą apibendrinti karybos pasiekimai, aprašyti artilerijos technikos ir sprogmenų technologijos patobulinimai, mėginta pagrįsti fizikos dėsniais ir matematiniais skaičiavimais, aprašomos raketų savybės, konstrukcijos. Kūrinys išverstas į prancūzų (1651), vokiečių (1676), anglų ir olandų (1729) kalbas, už veikalą autorius apdovanotas įvairių šalių ordinais.
Buvo paruošta ir antroji dalis, tačiau autoriui mirus, ji nebuvo išleista, o rankraštis neišliko.
Simonavičius taip pat parašė veikalą apie geometriją ir kartografiją, šio veikalo rankraštis yra saugomas Londone.
Informacija:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Kazimieras_Simonavi%C4%8Dius


 

*** *** ***

Ferdinandas Ruščicas (1870-1936) – tapytojas, grafikas, dekoratorius ir pedagogas, XX a. pradžios Vilniaus meninio gyvenimo organizatorius, Vilniuje beveik tris dešimtmečius dirbęs Ferdinandas Ruščicas. 1903-1904 metais Ruščicas kartu su kitais menininkais prisidėjo prie Varšuvos dailės mokyklos steigimo ir atidarymo. Šioje mokykloje jo, jau profesoriaus, studentu tapo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, su kuriuo Ruščicas bendraus ir vėliau, gyvendamas Vilniuje. Iš tuo metu kūrusių lietuvių dailininkų Čiurlionį Ruščicas vertino labiausiai, vadino ji naujojo meno šaukliu. 1908-aisiais menininkas visam laikui apsigyveno Vilniuje. Apsistojęs Vilniuje, Ruščicas aktyviai įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą. Tapo įvairių renginių organizatoriumi, inscenizuotoju ir apipavidalintoju. Jis greitai pritapo Vilniaus inteligentų aplinkoje. Regėdamas „įgimtą Vilniaus grožį“, skatino ir kitus džiaugtis jo žavesiu, fiksuoti nykstančius architektūros paminklus. 1912 m. jo pastangomis buvo pradėtas kaupti miesto fotografijos archyvas. Šiam darbui pakviestas Janas Bulhakas meniškose fotografijose įamžino daugybę unikalių Vilniaus vaizdų. Savo pagarbą bei rūpinimąsi Vilniumi Ruščicas išreiškė apipavidalindamas albumą „Wilno z przed stu lat“. Jame buvo reprodukuotas Pranciškaus Smuglevičiaus XVIII a. pabaigoje pieštas Vilniaus vaizdų ciklas, fiksuojantis apleistą ir nykstantį Vilniaus pilių ansamblį, įspūdingus miesto vartus bei gynybinę sieną. Smuglevičiaus perteikta aiški architektūrinė pastatų struktūra, tikslios proporcijos, erdvinis paminklų išdėstymas urbanistinėje miesto kompozicijoje suteikė piešiniams, ypač tiems, kuriuose vaizduojami vėliau nugriauti paminklai, neįkainojamą dokumentinę vertę. Ruščico rūpesčiu piešiniai buvo išleisti atskiru albumu, ir šiandien šis originalus dokumentas padeda dirbti tyrinėtojams, siekiantiems atkurti autentiškus istorijos simbolius.
1915 m. pavasarį Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmus vokiečiams, dailininkas pasitraukė į Bogdanovą, kur gyveno trejus metus. Praūžus karui ir 1919 m. vėl atidarius Vilniaus universitetą, Ruščicas ėmėsi pedagoginės veiklos. Daug pastangų padėjo, kad universitete rastųsi vietos ir dailės disciplinoms. Stepono Batoro universitete iki 1932 m. jis pakaitomis ėjo Dailės fakulteto dekano ir prodekano pareigas, visą laiką buvo senato narys. Nuolat rūpinosi studentų meninės kultūros puoselėjimu, organizavo įvairius universiteto renginius, kūrė aukštosios mokyklos atributus. Vienas įdomiausių to meto kūrinių yra jo suprojektuota rektoriaus grandinė: augalinių motyvų segmentai jungia septynis medalionus, simbolizuojančius rektoriaus valdžią ir šešis universiteto fakultetus, grandinės apačioje pakabinti Vytis ir Stepono Batoro erelis. Ši insignija iki šiol yra saugoma Vilniaus universitete. Dirbdamas universitete, Ruščicas nepamiršo ir anksčiau plėtotos meninės veiklos: projektavo knygų viršelius ir vinjetes, piešė pašto ženklus bei aukų rinkimo korteles, kūrė asmeninius medalius ir įvairias vėliavas kariuomenei. Dailininkas prisidėjo prie kiekvienos svarbesnės miesto šventės: 1922 m. pažymint šv. Kazimiero 400-ąsias kanonizacijos metines, Ruščicas suprojektavo sarkofagą, kuriame miesto gatvėmis iškilmingai buvo nešamos šventojo relikvijos: 1927 m. dalyvavo Aušros Vartų Dievo Motinos stebuklingojo paveikslo karūnavimo komiteto veikloje, sukūrė paveikslui ištaigingus neštuvus, iliuminavo ir papuošė miestą; 1931 m. dalyvavo atidengiant karališkuosius karstus Vilniaus katedros požemiuose, sukūrė karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų - Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės - palaikų piešinius. 1932 m. sunki liga privertė Ruščicą pasitraukti iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo ir persikelti į Bogdanovą. Čia 1936 m. menininkas mirė, čia ir palaidotas. 1937-1938 metais buvo surengtos dailininko tapybos ir piešinių pomirtinės parodos Varšuvoje, Vilniuje, Krokuvoje ir Torunėje.
Algės Andriulytės tekstas iš:
http://daugenis.mch.mii.lt/ldmuziejus/Naujausiosparodos/ruscico_katalogas5.htm


Parodoje Radvilų rūmuose eksponuotas F. Ruščico dailės palikimas iš Lenkijos dailės muziejų, dalį jo parinko Lietuvos dailės muziejus iš savo fondų, paskolino Vilniaus universiteto Mokslo muziejus. Ekspozicija didžiulė, išdėstyta devyniose salėse. Joje apie pusšimtis autoriaus tapybos kūrinių, kelios dešimtys piešinių ir grafikos lakštų, eksponatai iš kitų kūrybos sričių: teatro scenovaizdžiai, knygų iliustracijos, vėliavos, medaliai, pašto ženklų projektai, dailininko sukurti Vilniaus universiteto rektoriaus ir dekanų žymenys - juvelyrinės grandinės ir kt. Ši paroda veikė Vilniuje Lietuvos dailės muziejuje (2002 m. spalio 15 d. - gruodžio 15 d.).
http://daugenis.mch.mii.lt/ldmuziejus/Naujausiosparodos/Paroda_Krokuvoje.htm

 

 

*** *** ***

 


Juozapas Drazdovičius (1888-1954) gimė Spalio 1d. nuskurdusių bajorų šeimoje, Dysnos rajono kaime, tuo metu Vilniaus regione. Pirminį išsilavinimą gavęs Dysnoje, vėliau 1906-1910 studijavo profesoriaus I.Trutnevo dailės mokykloje Vilniuje. Kaip rezultatas po daugybės pasivaikščiojimų po gimtąsias vietas bei tautinės architektūros studijų gimė grafinių piešinių albumai “Vilnia”, “Trakai”, “Medininkai”, “Kreva”, “Lida”, “Naugardukas” bei kt. Juozapas Drazdovičius prisidėjo prie I.Lutskievich įkurto Vilnios Baltarusių muziejaus. 1927 m. Meninės studijos prie Vilniaus gimnazijos įkūrėjas. Šiandieną kai kurie Juozapo Drazdovičiaus dailės darbai eksponuojami ir Lietuvos Respublikos Nacionaliniame muziejuje.

 

*** *** ***



Piotras Sergijevičius
(1900-1984) - Gimė Stavrovo k., Vitebsko sr. (Baltarusija). 1919-1922 m. ir 1925-1927 m. studijavo tapybą Vilniaus universiteto Dailės fakultete, 1924-1925 m. - Krokuvos dailės akademijoje. Dailės parodose dalyvavo nuo 1928 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1969). Mirė 1984 m. Vilniuje.

*** *** ***

 

Frydrichas Struvė (1793-1864) vokiečių mokslininkas, Tartu Universiteto profesorius.
Struvės geodezinis lankas - apie 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidžio lanko ilgiui nustatyti ir apskaičiuoti geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Grandinės galų geografinių platumų skirtumas siekia 25°20'. Pavadinta astronomo F.G.W. Struvės vardu.
Struvės geodezinis lankas tęsiasi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties vandenyno pakrantėje, t. y. nuo 45°20' iki 70°40' šiaurės platumos ir kerta šias dabartines valstybes: Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Moldovą.
Seniausia Struvės geodezinio lanko dalis sudaryta 1816–1821 m. Vilniaus gubernijoje (projektavo ir jo matavimus organizavo estų kilmės caro armijos karininkas C. Tenneris (1783–1859). Estijos ir Latvijos teritorijoje 1822 m. privačia iniciatyva pradėtas trianguliacijos tinklo sudarymas truko iki 1831 m. Čia darbus organizavo Tartu universiteto profesorius F. G. W. Struvė (1793–1864), to paties universiteto astronomijos observatorijos vadovas. Struvės ir Tennerio trianguliaciniai tinklai buvo sujungti 1829 m., kai buvo išmatuota trianguliacijos grandinė tarp Pandėlio (Lietuva) ir Bristeno (Latvija). Matuojant šią grandinę svarbiausius lauko darbus atliko Vilniaus universiteto auklėtinis J. Chodzka (1800–1881).
1993 m. Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti kai kuriuos atrinktus išlikusius dienovidinio lanko geodezinius punktus kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklus. Tai pirmoji tarptautinė sienas kertanti nominacija Pasaulio paveldo sąraše.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos institutas siūlymu įamžinti trys Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai – Meškonyse, Paliepiukuose (Vilniaus apskritis) ir Gireišiuose (Panevėžio apskritis).

Lietuva:
Gireišiai 55° 54' 09" N, 25° 26' 12" E
Meškonys 54° 55' 51" N, 25° 19' 00" E
Paliepiukai 54° 38' 04" N, 25° 25' 45" E

Informacija:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Struv%C4%97s_geodezinis_lankas

Daugiau informacijos šia tema:
http://www.unesco.lt/r/paveldas/Struve/
http://whc.unesco.org/en/list/1187

http://worldheritage.heindorffhus.dk/frame-LithuaniaStruve.htm











*** *** ***

 

Konstantinas Ostrogiškis (1460-1530), Lietuvos didikas, karo vadas. Po sėkmingų kovų su totoriais 1497 m. gavo Lietuvos didžiojo etmono titulą. 1500 m., pralaimėjęs Vedrošos mūšį, pateko į maskvėnų nelaisvę. Ten Ostrogiškiui (rusėnui ir stačiatikiui) buvo siūloma vadovauti daliniams, ginantiems Maskvą nuo totorių. 1506 m. jis raštu prisiekė ištikimybę Maskvos didžiajam kunigaikščiui Bazilijui (Vasilijui) III, bet įgijęs šio pasitikėjimą raitas per miškus pabėgo į Lietuvą. 1508 m. sumušė maištininko Mykolo Glinskio kariuomenę, 1514 m. laimėjo Oršos mūšį (už tą garsią pergalę buvo pramintas „antruoju Scipionu"), bet nepajėgė apsaugoti ir atgauti iš maskvėnų Smolensko. 1527 m. sutriuškino totorius prie Olšanicos (netoli Kijevo).
Nuo 1511 ar 1512 m. Ostrogiškis buvo Vilniaus pilininkas, nuo 1522 m. ligi mirties - Trakų vaivada. Pastarąsias pareigas jis gavo išimties tvarka: jos buvo skirtos katalikams. Palaikė gerus santykius su karaliene Bona, nesutarė ir varžėsi dėl valdžios su Albertu Goštautu. Skirtingai negu Goštautas pasisakė už glaudesnę sąjungą su Lenkija, nes bijojo, kad Lietuva neatsilaikys viena prieš Maskvą. Vienas iš turtingiausių ir įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonių, Ostrogiškis gyveno asketiškai: jo namų seklyčios grindys buvo nedažytos, langai ne įstiklinti, o užtaisyti popieriumi ar dervuota drobe, iš baldų turėjo tik stalą ir suolus. Globojo ir rėmė stačiatikių bažnyčią. Atstatydino Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvę Vilnios pakrantėje (1511-1522), po Oršos pergalės gavo privilegiją pastatyti dar dvi cerkves, abi Didžiojoje gatvėje - ŠV. Mikalojaus ir Švč. Trejybės. Buvo palaidotas Kijeve (Pečioros lauroje).
Beje, manoma, kad Aušros vartai pavadinti Ostrogiškio garbei (rus. Ostrožskije vorota, iš čia lenk. Ostra brama).
Tekstas: Tomas Venclova "Vilniaus vardai"


Konstantinas Vasilijus Ostrogiškis (1526-1608). Lietuvos kunigaikštis, Volynės maršalas, Kijevo vaivada. Konstantno Ostrogiškio sūnus.

 

 

*** *** ***

Arturas Grotgeris (1837-1867) - lenkų dailininkas kuris nutapė šešių paveikslų seriją "Lietuva" skirtą 1863 m. Sausio sukilimui prieš carinį režimą. Vienas iš paveikslų ("Mūšis") buvo panaudotas Lenkijos 1946 m. pašto ženkle.

LIETUVA.
Sausio sukilimo istorija buvo papasakota šešiuose paveiksluose, slaptai atspausdinti 1864-1866 m.m. Šie patriotiniai paveikslėliai buvo labai populiarūs, bet buvo laikomi slapta daugelyje mūsų protėvių namuose XIX amžiuje.
Paveikslų seriją sudarė šie 6 paveikslai:
1. Lietuvos tyrlaukis. Mirtis pakibusi virš Lietuvos miškų.
2. Signalas. Kol vyras snaudžia jauna jo žmona girdi sukilėlių signalą kviečiantį ginti savo šalį.
3. Priesaika. Jaunas vyras priima sukilimo priesaiką.
4. Mūšis. Lietuviai eina į mūšį.
5. Vaiduoklis. Kai žmona ramina kūdikį jos mintys apie vyrą kare,o jo dvasia tvyro šalia.
6. Vizija.

Daugiau apie šiuos paveikslus (anglų k.):
http://www.zincavage.org/paintings-index.html


 

 

*** *** ***


Aleksandras Gerasis, 1400-1432 Moldavijos vaivada (princas), Romano I Musato sūnus. 1402 m. prisiekė kaip vasalas Jogailai. Sutartis buvo atnaujinama 1404, 1407, 1411 ir 1415 metais.
Aleksandras Gerasis dalyvavo Žalgirio 1410m. ir Marienburgo puolimo 1422 m. mūšiuose prieš kryžiuočius.
Dėl teritorinių pretenzijų Lenkijai ir sutarties nevykdymo iš Jogailos pusės kai 1420 m. Ottomanų imperija jį užpuolė, Aleksandras puolė Lenkiją, Lietuvos vidaus karo metu (1431–1435). Puolimas baigėsi "Suceava" sutartimi lapkričio 18, 1431 m.
Aleksandras turėjo keturias legitimias žmonas - viena iš jų Rimgailė (Kęstučio dukra, Vytauto Didžiojo sesuo), su kuria išsiskyrė 1421m.
http://en.wikipedia.org/wiki/Alexander_the_Good


 

 

 

*** *** ***

Jonas Chruckis (Crucki Ivan) g. 1810.02.08 Ula (Vitebsko sr.) m. 1885.01.13 Zacharničai (prie Polocko), tapytojas, akademistas. ~1827 baigė Polocko pijorų licėjų. Nuo 1828 Peterburge mokėsi pas J. Oleškevičių, 1830 – Sankt Peterburgo dailės a-joje; buvo jos narys (1839). 1839-50 ar 1856 gyveno Vilniuje, po 1850 – Zacharničų dvare. Garsėjo flamandų tapybos tradicijos natiurmortais (Gėlės ir vaisiai 1836, 1839, Natiurmortas su grybais 1840).

Nutapė portretų (žmonos, 1835. Balinskio, M. Romerio, 1847, sūnaus 1855), autoportretų (1881, 1884), peizažų (Šnipiškės, Vilniaus Kalvarijos, Šv. Rapolo bažnyčia; litografijas J. K. Vilčinskio Vilniaus albume, interjerų, religinių paveikslų Vilniaus apylinkių bei Kauno bažnyčioms. Kūriniai detalaus piešinio, tiksliai perteikiantys vaizduojamų objektų faktūrą ir apimtis.
Šaltinis. Visuotinė Lietuvių enciklopedija, Vilnius 2003.
http://c-cafe.ru/days/bio/1/032.php (rusų kalba)


 

Michailas Barklajus de Tolis (1761-1818) / Michael Andreas Barclay de Tolly
Barclay de Tolly gimė 1761 m. gruodžio 27 d. Pamūšyje, Pakruojo rajone – 1818 m. gegužės 26 d. Įsrutyje) – kunigaikštis 1815 m., Rusijos imperijos karys, vėliau Rusijos feldmaršalas.

Kilęs iš škotų giminės, kurios dalis XVII a. viduryje pasitraukė iš Škotijos į Livoniją, po to kai O. Kromvelis įvedė Anglijoje diktatūrą. Pamūšyje (Pakruojo r.), jo tėvas Bogdanas Barklajus de Tolis turėjo dvarą. Michailas pakrikštytas Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje.1776 m. pradėjo tarnauti Rusijos imperijos kariuomenės Pskovo karabinierių pulke. Dalyvavo daugelyje Rusijos karų: su Osmanų imperija (1787-1791 m.), Švedija (1788-1790 m.), Prancūzija (1806-1807 m.), slopino Kosciuškos sukilimą. Buvo Suomijos generalgubernatorius. 1810-1812 m. Rusijos karo ministras. 1812 m. karo su Prancūzija metu buvo Rusijos kariuomenės Pirmosios Vakarų armijos vadas. Vengdamas susidūrimų su Napoleono vadovaujama Prancūzijos kariuomene, traukėsi į Rusijos gilumą, ir tokiu būdu išsaugojo Rusijos kariuomenės pagrindines jėgas. Vadovavo Rusijos ir Prūsijos jungtinei kariuomenei 1813-1814 m. kare su Prancūzija. Prasidėjus Napoleono armijos žygiui per Lietuvą, didžiausios rusų - Pirmosios Vakarų armijos vadovaujamos, karo ministro Barklajaus de Tolio ir turinčios apie 130 000 karių, vyriausioji būstinė buvo Vilniuje. Čia stovėjo caro Aleksandro I gvardija.

Pirmosios Vakarų armijos korpusai buvo išdėstyti po Lietuvą nuo Raseinių iki Lydos (Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais I 1807 - 18121.-V-1981.-P.51). Spaudžiama didesnių Napoleono pajėgų, M. Barklajaus de Tolio armija buvo priversta trauktis. Palikdamas Vilnių, jis išleido atsišaukimą, pranešdamas Vilniaus gyventojams, kad armija kurį laiką paliks Vilnių ir pasitrauks į imperijos gilumą; atsišaukimas ragino gyventojus išlaikyti rimtį ir ištikimybę imperatoriui Aleksandrui.
Karvedys , generolas feldmaršalas Michailas Barklajus de Tolis mirė 1818 m. gegužės 26 d. Instenburge (Įsrutis, dabar. - Cerniachovskas, Kaliningrado sr., Rusija). Palaidotas Bekloro dvare (Jygejiestė, Estija). Karvedžiui buvo pastatyti paminklai Sankt Peterburge, Maskvoje, Rygoje ir Tartu.

Šaltiniai:
http://www.panrs.lt/leidiniai/petras/2006/detolis.pdf
http://en.wikipedia.org/wiki/Michael_Andreas_Barclay_de_Tolly



 

 

Jekaterina I 1684 – 1727
Jekaterina I, tikrasis vardas Marta Elena Skavronskaitė, gimė 1684 04 15 Livonijoje, lietuvių kilmės valstiečio Samuelio Skavronskio šeimoje. Gimė kažkur šalia Jekabpilio, kurį laiką tose vietose ir gyveno, o nuo 1699 m. tarnavo Alūksnėje (tada – Marienburge), pas liuteronų pastorių Ernstą Gliuką. 1702 m., Rusijos armijai užėmus Marienburgą, feldmaršalas grafas B. Šeremetjevas padarė Martą savo tarnaite. Vėliau ji atiteko A. Menšikovui, o 1703 m. rudenį Petras I pasiėmė Martą sau ir padarė savo sugyventine. 1705 m. Marta priėmė stačiatikybę ir nuo to laiko vadinama Jekaterina Aleksejevna. 1711 m. Petras I išsiskyrė su savo pirmąja žmona Evdokija Lopuchina ir 1712 m. vasario 19 d. vedė Jekateriną Aleksiejevną. Dar esant gyvam Petrui I, Jekaterina Aleksejevna buvo paskelbta imperatore. Petro I mirties dieną (1725 01 28) gvardija prisiekė Jekaterinai. Sosto įpėdiniu tapo dešimtmetis Petro I anūkas, caraičio iš pirmos santuokos Aleksejaus sūnus Petras Aleksejevičius. Mirė Jekaterina I 1727 05 17  Sankt Peterburge.

      Lyg ir nedaug to lietuviškumo – tik kad tėvas lietuvis, atvykęs lyg tai nuo Zarasų krašto, nors to gal ir pakaktų minimą bloką priskirti „Lituanicai“. Tačiau reikia nepamiršti kad dalis Jekabpilio rajono gyvenviečių Alūksta (Ilūkšta), Aknysta ir kitos etninės lietuvių žemės visada priklausė Lietuvai ir tik 1921 m. sutartimi buvo perduotos Latvijai. Norėdama atgauti latvių užgrobtą Palangą ir Šventąją Lietuva mainais turėjo atiduoti maždaug dvigubai didesnį plotą kitose vietose. S. Skavronskis, būdamas lietuvis, greičiausiai apsigyveno lietuvių gyvenamoje vietovėje, tad galima būtų teigti kad ir Marta Elena Skavronskaitė gimė etnografinėje Lietuvoje.
Tekstas: Ričardas Vainora

 

 




Petras Skarga (1536-1612) - teologas, pamokslininkas. Gimė Vidurio Lenkijoje, studijavo Krokuvos universitete, 1564 m. gavo kunigo šventinimus. Romoje įstojo į Jėzuitų ordiną. 1573-1584 m. gyveno Vilniuje. Buvo jėzuitų kolegijos vicerektorius, vėliau 1579-1584 m. pirmasis Vilniaus akademijos (universiteto) rektorius. Atvertė į katalikybę kelis Radvilų šeimos narius, ypač rūpinosi Jurgiu Radvila. Išspausdino poleminių raštų, iš viso Vilniuje išleista 11 jo knygų. Gyvendamas Vilniuje P.Skarga steigė jėzuitų kolegijas Polocke, Rygoje, Dorpate(Tartu).


P.Skargos vardu vadinamas Didysis Vilniaus universiteto kiemas kuriame įrengta atminimo lenta. Šv.Kazimiero koplyčioje yra sakykla ant erelio sparnų, tradiciškai siejama su P.Skarga (nors pagaminta XVIII a.). Medinis XVI a. krucifiksas Šv.Jono bažnyčioje laikomas P.Skargos dovana.







{daugiau informacijos}


{daugiau informacijos}


{daugiau informacijos}


{daugiau informacijos}


{daugiau informacijos}





Vytis Žitomiro srities herbe
Ukraina

Lietuvos vėliava
Lenkija

Janas Sniadeckis
Lenkija

Stanislovas Moniuška
Lenkija

Lietuvos vėliava
Kazachstanas


Futbolas
Kroatija


atnaujinta:
2014 m. Gruodis

Naujienų Archyvas

 

 
 
 
 Copyright © 2006 Lituanica on Stamps // Dizainas: lunikai.lt